Dėmesys – tai mūsų kūrybos įrankis. Mes tampame tuo, apie ką galvojame dažniausiai (kuo esame įsitikinę).

Gimstant žmogus neturi pasirinkimo galimybės, todėl pilnai perima savo tėvų ar globėjų bei žmonių, kurie jį supa, gyvenimo ir savęs suvokimą. Įgytas savęs ir gyvenimo suvokimas (gilūs įsitikinimai) toliau formuoja žmogaus ateitį. Galima paprastumo dėlei įsivaizduoti, kad įsirašo tarsi operacinė programa, kuri vėliau diktuoja, kaip apibrėžti save, savo vietą pasaulyje ir kaip reaguoti į situacijas, kitus žmones ar pinigus. Sėkmingų ir turtingų žmonių vaikai turi didžiulį pranašumą gyvenime, nes didžioji dalis žmonių nepakeičia programos arba nepadaro pasirinkimo kuo tikėti, nes noras būti „teisiu“ ir rasti patvirtinimus savo tiesai užgožia norą augti.

Apie pinigus ir turtą pas žmones, kurie auga vidutines ar mažas pajamas gaunančioje šeimoje, dažnai yra iškreiptas suvokimas. Dideli pinigai tokiems žmonėms turi blogas asociacijas, už pinigus reikia aukotis ir sunkiai dirbti, vyksta pastovi kova su stygiumi. Neigiamas požiūris yra ir į turtingus ir laimingus žmones, nes jie prieštarauja „tiesai“, kad reikia aukotis ir sunkiai bei nemaloniai dirbti dėl pinigų. Pas žmones būna noras gyventi geriau, tačiau tuo pat metu tam prieštarauja programa, kad gausa yra tam tikras blogis ar sunkumas.

Vaikai turi svajones, kuo nori būti, ką nori veikti, tačiau baigus mokslus, pasak apklausų, iš 50 svajonių lieka vos kelios, o perkopus į antrą gyvenimo pusę svajonių nebelieka visiškai. Lieka tik instinktas išgyventi ir, pasak JAV tyrimo, apie 95 proc. žmonių miršta taip ir neįgyvendinę to, ko norėjo, nepasiekia didžiųjų svajonių ir miršta su mažiau nei 1000 dolerių sąskaitoje. Bet išgyventi ir gyventi – tai du labai skirtingi dalykai. Išgyventi – tai praleisti visą gyvenimą, kai tavo didžioji dalis pajamų padengia būtinąsias išlaidas, o su likusia kuklia pinigų suma žmonės bando bent kiek prislopinti tokio gyvenimo skausmą. Lietuviams po sovietų sąjungos yra dar sunkiau, nes, kaip žinote, verslininkas tais laikais buvo spekuliantas arba nusikaltėlis. Turtas asocijavosi su parsidavėliais totalitariniam rėžimui arba nusikalstamu pasauliu. Kiek protingų ir gabių, sėkmingų žmonių buvo ištremta ir jų šeimos gyvenimai sunaikinti.

Norime mes to ar ne, savo gyvenimo suvokimą mes perduodame savo vaikams ir anūkams. Tai nereiškia, kad jų nemylime ar linkime jiems blogo, tiesiog galime duoti tik tai, ką turime savyje. Net jeigu neįvardiname to žodžiais, mūsų pasaulėžiūrą perima vaikai per neverbalinę kalbą, per mūsų komentarus, elgesį ir t. t. Mūsų tikslas yra perrašyti savo programą, iš sunkumo į malonią gausą, iš turtingų žmonių niekinimo į pagarbą jiems. Žmonės, kurie gyveno totalitarinio rėžimo priespaudoje, buvo priversti gyventi su melu. Tada meluoti buvo normalu ir melas buvo vienintelis išgyvenimo būdas. Kitaip tariant, visi buvo priversti meluoti beveik apie viską. Turi tikėti melu arba meluoti, jog tiki, o kai jau nebegali to tęsti, vienintelis „vaistas“ lieka alkoholis. Visi mūsų tėvų ir senelių išgyvenimai yra mūmyse, daug kartų turime pasikeisti, kol išgys visos traumos, jau net nekalbant apie antrąjį pasaulinį karą, kai vaikai augo be tėvo, o mamos turėjo būti ir vyrais, ir moterimis.

Kodėl tai taip svarbu? Nes mūsų programa arba pasąmoniniai įsitikinimai apie save ir pasaulį toliau sukuria visą mūsų gyvenimą. Mintys, situacijos apibūdinimas, reakcija ir tikslai bei įgyvendinimo planas kyla iš mūsų programos. Du žmonės gali stebėti tą pačią situaciją ir turėti visiškai priešingą apibrėžimą to, ką mato. Mūsų, kaip lyderių, verslininkų ar vadovų pagrindinis tikslas yra perrašyti savo programą į tokią, kuri automatiškai kuria malonią gausą. Tai nėra dienos darbas, nebent labai išskirtiniais atvejais, dažniausiai pačią blogiausią dieną mes pasikeičiame labiausiai. Bet vengiant didžiulio skausmo galimas ir kitas pasikeitimo būdas, apie tai yra šis straipsnis.

Noriu pasakyti dar kai ką prieš pasidalinant savo pokyčio technika. Žmogus yra sukurtas Dievo (Kūrėjo) atvaizdu, bet mūsų visuomenėje eilinis žmogus savo gyvenimo nekuria, jis greičiau bando rasti išgyvenimo plyšį, kuriame gali tyliai egzistuoti. Tikintis Jūs, mielas skaitytojau, ar ne, esmės tai nekeičia, mūsų „darbas“ gyvenime yra Kūryba. Mes kuriame save, savo verslą, santykius, namus, daiktus, meną ir t. t. Gyvenimas neturi užrašytos prasmės, žmogus pats sukuria prasmę savo gyvenimui. Arba sukuria beprasmybę, kas taip pat yra kūryba.

Didžioji mūsų problema yra ta, kad mes nutolome nuo savo kaip gyvenimo Kūrėjo suvokimo. Prisiminkite garsią Friedrich Nietzsche frazę: „Dievas mirė. Ir mes jį nužudėme. Ir nėra tiek žemėje vandens, kad nuplautų visą kraują“. Kai Dievas (Kūrėjas) miršta išorėje, Dievas (Kūrėjas) miršta ir žmogaus viduje, ir mes aiškiai galime matyti to pasėkmes visuomenėje. Jeigu mes augome eilinėje šeimoje ir gyvenimas mums atrodo sunkus, jeigu tikime, kad reikia „žudyti“ konkurentus, kad išgyventume, mielieji, mums reikia Renesanso. Ne išorėje, ne politinio, ne kultūrinio, ne visuomeninio. Mums reikalingas Renesansas mūsų viduje. Žmogus turi galimybę susikurti savo gyvenimą tokį, kokio jis nori ir nėra pasaulyje jėgos, galinčios tam sutrukdyti. Mes jau turime visus įrankius sėkmei ir vienintelis priešas žmogui yra jis pats, arba tiksliau – jo „Tiesa“, kuri prieštarauja kūrybai ar gausai. Kūrybos įrankis yra labai paprastas – tai mūsų dėmesys, pasirinkimas kuo tikėti. Kaip pasakė H. Fordas, „Jeigu tu tiki, kad tau pavyks ar nepavyks – esi teisus“. Čia turiu du patarimus, kuriuos išmokau ir pritaikiau. Pirma, išsirinkti, ko mes klausomės, antra – turėti aiškų gyvenimo tikslą. Su repeticija ir laiku (kantrybe), nenukrypstant nuo šio kelio, galima perrašyti savo programą ir ji vėliau pakeis visą mūsų gyvenimą.

Ko tu klausai? Šaltinis.

Lyderiui, verslininkui ar vadovui kaip oras ar vanduo reikalingas mokytojas arba mokytojai. Jeigu žmogus nuolatos nesimoko, jis eina atgal. Turtingiausi pasaulyje žmonės mokosi ar skaito daugiausiai, net tada, kai sukūrė gausą savo šeimai ir kelioms ateinančioms kartoms ir perkopė septintą ar aštuntą dešimtį, jie vis tiek mokosi ir skaito. Net ir didžiausias meistras turi savo mokytoją. Todėl pirmiausia reikia suprasti, kad mokymasis – tai viso gyvenimo procesas, kuris nesibaigs niekada. Įprotis mokytis turi būti toks pat įprotis kaip ir valytis dantis. Juk neišeiname iš namų neišsivalę dantų? Taip ir negalėsime užmigti tol, kol neperskaitysime nors vienos pastraipos. Ir dar daugiau, mokymosi procesas po kurio laiko taps labai

malonus. Kaip su geru maistu – mes kas dieną pasipildysime, tik ne kūną, o protą ir sielą.

Nuoširdžiai patariu mokytis kasdien, bent po vieną pastraipą, bet reguliariai, ir Jūs pamatysite to rezultatus. Didžiulė mano daryta klaida, tai kartojimas „Aš šitą žinau…“. Tai progreso žudikas. Tai senos ir nepageidaujamos, vargšo žmogaus programos apsisaugojimo mechanizmas. Kai mes sakome, kad žinome, mes patys, savavališkai, uždarome duris bet kokiam progresui. Aš rekomenduočiau kartoti kitą mantrą: „aš beveik nieko nežinau ir visada turiu didelį norą mokytis“. Ir niekada visko per gyvenimą mes ir nesužinosime, nėra finišo, yra tik nuolatinis judėjimas į priekį. Stebėti, kaip mes augame kiekvienais metais, tai vienas iš didžiausių gyvenimo malonumų. Po penkių metų nuolatinio mokymosi mes savęs neatpažinsime ir mūsų gyvenimo suvokimas pasikeis kardinaliai. Mes garsiai juoksimės iš savo „visko žinojimo“, kuris buvo vos prieš keletą metų, nes tikėsime priešingais dalykais. Taip pat svarbu suprasti, kad mokymasis ir yra mano „darbas“. Tai ne laisvalaikis, tai darbo dalis ir tam turi būti skirta pakankamai laiko ar dėmesio. Geriausiai mokytis po kelias pastraipas, bet reguliariai, kasdien. Taip mokytis bus paprasta ir turėsite laiko įsisavinti naują informaciją. Taip pat atsiminkite – geras knygas reikia skaityti po kelis ar net kelioliką kartų. Ne iš karto, bet praėjus metams ar keliems mėnesiams, grįškite prie svarbių knygų ar užrašų ir pasiimsite iš jų prieš tai nepastebėtus dalykus. Kuo labiau augame, tuo gilesnius ir svarbesnius dalykus galime paimti iš mokytojų. Ne mažiau svarbi dalis mokymosi procese – pasirinkti geriausius mokytojus. Štai Jums dar vienas stebuklingas klausimas: „Ar tas žmogus turi tai, ko noriu aš?“. Pasirinkti mokytojus reikia pagal jų pasiekimus, o ne populiarumą ar mokėjimą save parduoti. Verslininkui geriausi mokytojai – tai žmonės, kurie patys pastatė verslus. Pardavėjui – tai sėkmingiausi pardavėjai ir t. t. Kad teisingai pasirinktumėte mokytoją, reikia atsižvelgti į tris lygmenis: protą ir logiką, jausmus („kabina“ žmogus ar ne) ir rezultatus ar jo pasiekimus (pirmenybę teikiant žmogaus rezultatams ir pasiekimams).

Gyvenimas informacijos amžiuje turi pliusų ir minusų. Telefonu galime nusipirkti bet kokią audioknygą su vertimu į geriausiai žinomą kalbą, tačiau su didele gausa turime suprasti, kad didžioji dalis informacijos mums netinkama. Turime išsiugdyti sugebėjimą atsirinkti. Be knygų, mokymo programų egzistuoja podcast’ai, – tai ilgo ir laisvo formato interviu, kur mes galime perimti „programą“ pačių sėkmingiausių savo srities ekspertų pasaulyje. Venkite apkalbų laidų, stebint nevykėlius mes gal ir jaučiamės „geresni“, tačiau tai darydami einame link jų. Perimame nevykėlių programas, net jeigu ir nesusitinkame su jais. Pasikartosiu, dėmesys – tai kūrybos įrankis, todėl atsirinkite savo mokytojus ir žmones, kuriuos stebite labai atidžiai. Kai turėsite atsirinkę mokytojus, tapkite pačiais geriausiais mokiniais, kokiais tik galite būti. Ir nesvarbu, Jums 25 ar 75 metai. Neleiskite savo ego ar senoms programoms trukdyti mokymosi (keitimosi) procesui. Geras mokinys turi du dalykus – tai norą mokytis ir ryžtą keistis. Stebėkite šias savybes, nebūkite „viską žinantis“, net ir tada, kai žinote daugiau už savo aplinkinius, nes lyginant su pasauliniais top meistrais, Jūs žinote labai mažai.

Kur tu eini? Tikslas.

Labai svarbu gyvenime turėti ir apsirašyti Didįjį tikslą, svajonių gyvenimą ar geriausią (kokią dabar galime įsivaizduoti) savęs versiją. Tai mūsų Kūrėjo išraiška, tai mūsų kaip žmonių esmė. Negalvokite nei apie kaip tai pasiekti, nei kada, tai ateis vėliau. Kūrybos pradžioje yra normalu nežinoti kaip ir kada. Jeigu žinosite kaip, tai jau nebe kūryba. Aprašykite savo svajonių gyvenimą ir karts nuo karto perrašykite išgryninant jį. Tikėtina, pirma versija bus paviršutiniška ir Jūsų „nekabins“, bet su laiku Jūs parašysite savo viziją tokią, kuri turės savo gravitacijos lauką ir kiekvieną rytą „trauks“ Jus link savęs.

Kai turite didžiąją gyvenimo kūrybos viziją, geriausią savęs versiją, nusistatykite sekantį žingsnį. Mums reikalingas dėmesio taškas, kur fokusuotis, negalima fokusuotis į didžiojo kalno viršūnę, nes mums pakirs kojas. Tai demotyvuos mus, nes atstumas tarp to, kas yra dabar, ir to, ko mes norime, tiesiog per didelis. Dėl to mums reikia nusistatyti savo sekantį žingsnį. Mažesnį tikslą, kuriuo galime patikėti ir jis mums duos kryptį ir motyvaciją. Ir nesijaudinkite, kas bus po to, kai nueisite, pamatysite, kur eiti toliau, išsikelsite naują. Sekantis žingsnis turi dominuoti Jūsų sąmonėje, turi būti pakartotas tūkstančius kartų. Nesvarbu, ar Jūs sėkmingas verslininkas, ar visiškas naujokas, kūryba – tai gyvybė, kai sustojame kurti, sustojame ir gyventi. Vizualizuokite matykite tikslą visur, galvokite apie jį kasdien. Aprašykite savo kodėl, ką tai duos Jums, Jūsų šeimai, Jūsų artimiesiems. Pasiruoškite tikslo gavimui, padarykite žingsnį iš pasitikėjimo. Savo sąmonėje kartokite jį tol, kol jis taps tikras ir kai žinosite savo sekantį žingsnį (tikslą) taip gerai, kaip savo vardą, Jūs rasite savo kaip pačiu tinkamiausiu laiku. Jeigu paklausus Jūsų, koks yra Jūsų tikslas, Jums reikia bent sekundės pagalvoti, Jūs tikslo neturite, nes jis nedominuoja Jūsų sąmonėje.

Padarykite eksperimentą – paklauskite savo aplinkinių, koks yra jų tikslas, ir pamatysite, kad 19 iš 20 pamąstys: „emmm…“ ir tada kažką pasakys. Tas sudvejojimas rodo, kad žmogus aiškaus, dominuojančio sąmonėje tikslo neturi.

Pabaigai noriu atskleisti vieną „paslaptį“ – prie aiškaus tikslo yra būtinas Tikėjimas. Pasakysiu dar daugiau. Tikėjimas – tai Laimės jausmas. Tik tada, kai esate laimingi – Jūs Tikite. „Žinok, ko nori, ir tavo Tikėjimas tave išgelbės.“ Tai suveikė man, tikiuosi suveiks ir Jums. Linkiu didžiausios sėkmės, su Meile, Laime ir Švelnumu (kantrybe) visi kartu kurkime tokią šalį ar visuomenę, kurioje ateinančioms kartoms būtų gera ir lengva gyventi, ir jie sukurs tai, ko mes dabar negalime net įsivaizduoti. Darome tai dėl savęs, savo artimųjų, visuomenės ir ateinančių kartų.